Geriausia istorija (Mūsų istorija)

Neredaguoti pamąstymai

GERIAUSIA ISTORIJA  (MŪSŲ ISTORIJA)

Neredaguoti pamąstymai

      Yra jausmų, kurie yra dviprasmiški. Vaikystės prisiminimai. Unikalūs.

      Senoji Saulė  leidosi į Senąjį pasaulį, kuris nebuvo labai gražus, bet vis tiek mūsų. Buvome paskutinės atžalos, kurioms lemta tai patirti ir pajausti. Žaidėme ir žaidėme, o kurį laiką net nepastebėjome, kaip į dangų kyla Naujoji Saulė. Reikia pasakyti, kad Saulės mums buvo vis  mažai: vasaros, nors ir be galo žalios, bet metai iš metų tokios trumpos ir vėsios! Nors laimės  buvo tiek, kiek nori. Džiaugėmės nesąmonėmis ir smulkmenomis, viskuo!  Mes kepėme paplūdymyje  smėlio pyragus ir džiaugėmės kiekvienu rastu akmenėliu, kuriame  buvo vandens išgraužta skylutė. Pro ją buvo galima pažvelgti į Saulę, kuri vakare tarsi delne plazdėjo jūroje. Patys buvome Mažieji Princai, Mikės Pūkuotuko draugai, keliavome visi į Mėnulį ir entuziastingai dalyvavome  iki smulkmenų žinomų personažų parade. Ir svarbiausia, kad viskas buvo taip tikra!  Laikas bėgo greitai. Laiko žaidimams likdavo vis mažiau , juos pakeitė mokslai ir pamokų praleidinėjimas. Laikas bėgo greitai.                                

Naujoji Saulė  švietė vis ryškiau, kažkur ten, bet ne mums…Supratome, kad yra Pasaulyje  vietų, kur Saulės yra nepalyginamai daugiau.  Pradėjome domėtis, kaip Saulė čia pateko. Bandėme ją įžiebti aistringai diskutuodami ir visi kartu muzikuodami … Tačiau  ryte  įprasta pilkuma  užvaldydavo viską, taip pat ir skaudančią galvą. Dainuojančios revoliucijos lyg ir pakako, bet kiekvienam atskirai vien dainų neužteko. Nors lėtai, bet užtikrintai supratome: kiekvienas turime matuoti savo kursą link Saulės. Kiekvienas Nežinomas kelias pats savaime yra didelis klausimas, kupinas iššūkių, nerimo ir emocijų. Mums pasisekė, po ilgų paieškų ir klaidžiojimų po smėlį, mes, kaip Mažasis Princas, radome Savo Kelią, kuris vedė į Žmones. Sunkiausia buvo rasti tinkamus Žmones. Su kuriais judėjome į priekį ir trumpinome dar Neapibrėžtą Kelią, su kuriais kartu puoselėjome savo Naujojo Pasaulio dygstančią oazę ir bandėme statyti savo idėjų pilis. Ir kovoti dėl pirmųjų savo pergalių.

  “.. Mes stojame į Lemtą Mūšį vardan svajonės. Kai stojame į kovą dėl svajonės būdami jauni ir pilni jėgų, drąsos mums netrūksta, tačiau mes dar nemokame kovoti. Dėdami nežmoniškas pastangas, išmokstame kovos meno, bet tuomet pritrūkstame drąsos, kurios reikia mūšyje. Todėl stojame mūšin prieš save ir grumiamės patys su savimi, patys tampame priešais. Tvirtiname, jog mūsų svajonės – vaikiškos kvailystės, kurių neįmanoma įgyvendinti, arba paprasčiausiai mes puoselėjame jas todėl, kad nepažįstame gyvenimo tikrovės. Mes žudome svajones, nes bijome  stoti į Lemtą Mūšį.”                                                                                                                                                     

 (Paulo Coelho, Piligrimas)

    Bet saugiausias būdas, žinoma, yra nuosekliai sekti nemirtingomis Mikės Pūkuotuko žiniomis                ..reikia daryti, kaip reikia, bet daryti taip, kaip nereikia...    

   Dabar, bent jau pastaruosius penkiolika metų, laikas tiesiog lekia...Mes sukūrėme ryškų, spalvingą popieriaus pasaulį, kuris pasirodė reikalingas ir kitiems. Mažam paveikslo rėmelyje sveikiname visus, linkėdami Saulės ir Laimės! Ir nors jos, Naujosios Saulės  nėra tiek daug, kiek norėtųsi...Bet mums Saulės užtenka, visko užtenka.  Saulės užtenka ir gėlių pievoms, ir namų sodams. Naujos Saulės nušviestas, išpuoselėtas, sutvarkytas sodas džiugina paprastomis gėlėmis ir stebina išskirtinėmis gėlių veislėmis bei skatina kaimynus į savo kiemą atsinešti ką nors puošnaus iš gretimo kiemo. Kova, kurią kovojame, yra gera. Kovojame, nes to reikalauja mūsų širdis. Todėl vis dar stengiamės padaryti, kad viskas būtų gerai. Mes laistome ir prižiūrime savo gėles, atlaikome ir audras, ir visada ieškome žmonių, turinčių šaknis. Bet kuriuo atveju, mes jau supratome, kad Tikrieji Žmonės visada patenka į Reikiamą Laiką, kur jų tikrai laukia.